Tikėjimas

tikėjimas_pasitikėjimas_viltis_ryžtas

Žvarbią žiemos dieną mažas šunytis, vaikėsi lapus, kurių dar nepasiglemžė žiema. Plevenantys ir su vėjo gūsiais vis nuskriejantys lapai taip pakerėjo šunelį, kad jis nejučia vis labiau tolo nuo namų. Visą žemę dengė sniegas. Vėjo gūsiai ėmė stiprėti, artinosi dar vieną pūga. Sušalęs šunytis jau norėjo grįžti namo, bet apsidairęs matė tik aplink jį plytančią sniego skraistę.

Šunytį užvaldė baimė, jos kaip patrakęs puolė bėgti. Vėl pradėjo snigti, artėjo naktis. Galiausiai šunytis pamatė šviesas, ir jo širdis prisipildė vilties. Jis pribėgo benzino kolonėlę. Kupinas vilčių prisiartino prie jau susiruošusio išeiti žmogaus, tačiau šis suirzęs jį smarkiai paspyrė.

Šunyčiui tai buvo pirmas spyris – to jis nebuvo patyręs. Jam labai skaudėjo, bet dar skaudesnė buvo vienatvė, kurią jis, išsigandęs ir sumišęs, tą akimirką jautė. Šunytis prisiminė gimtąją sodybą ir židinio šilumą. Tai suteikė jam vilties.

Nors maudė kūną ir stipriai snigo, jis pasuko kitu keliu. Jau bepasiduodantis, jis tolumoje vėl išvydo šviesas, širdyje įžiebusias viltį. Purvinas, sužvarbęs ir kiaurai permirkęs, jis nusigavo iki sodybos ir ėmė brazdinti duris tikėdamasis sulaukti švelnumo ir šilumos, kuriių troško. Prie durų priėjo vyras ir, pamatęs šunytį, apdovanojo jį dar vienu spyriu. Vargšas šunytis nieko nesuprato…

Susigūžęs iš skausmo, šunytis prisiglaudė netoliese. Neviltis buvo skaudesnė už tuos spyrius. Neįmanoma, buvo suprasti, kodėl su juo taip pasielgė. Pasaulis neteko prasmės.

Išaušus dienai šunytis vėl įsidrąsino prisiartinti prie namų. Pamačius žaidžiančius vaikus sustiprėjo viltis gauti maisto ir šilumos. Tačiau apnikusios abejonės, baimė ir skaudi patirtis ryžtą nugalėjo… Šunytis apsisuko ir nunarinęs galvą grįžo į savo prieglobstį. Skaudi patirtis užgesino viltį rasti pagalbos. Šunytis pamiršo šilumą ir patirtą džiaugsmą, pasidavė ir, stingdamas iš šalčio, užmigo. Daugiau niekada neprabudo.