Kur galimybių ribos?

Koucingo_klubas_saviugda_sprendimu_priemimasPasakojama, kad per Balkanų karą dviejų kareivių lydimas būrelis pabėgėlių traukėsi iš konflikto zonos link sienos, į saugesnes vietas. Jiems einant per visiškai su žeme sulygintą kaimą, iš vieno namo griuvėsių, šaukdamasi pagalbos, netikėtai išbėgo mergina.
Griuvėsiuose tebesislėpė senukas, glaudžiantis vos trijų mėnesių kūdikį ir aštuonmetį berniuką. Mergina, vardu Jelena, paklausė, ar jie galėtų prisijungti prie bėglių.
Pamatę senuką, kareiviai nusprendė, kad dėl jo kelionė gerokai užtruktų, o tai būtų pavojinga visiems. Apsvarstę padėtį, jie vis dėlto leido šeimai prisijungti prie būrio, bet su sąlyga: jie pasirūpins kūdikiu, o merginai su senuku ir berniuku reikės verstis patiems. Apskaičiavo, kad saugią zoną turėtų pasiekti per keturias dienas.
Pirmomis dienomis senukas šiaip ne taip sugebėdavo neatsilikti. Tačiau trečią dieną jam ėmė trūkti jėgų, jis pradėjo galvoti, kad nebeištvers, kad neverta kamuotis, nebėra prasmės stengtis ir trečiai dienai baigiantis išvargęs parkrito ant žemės.
Kiti dar bandė padėti, bet ir taip menkos jo jėgos buvo visai išsekusios, maudė kūną ir jis nebepajėgė tęsti kelionės. Kad ir kaip kiti norėjo jam padėti, jis pats nebegalėjo padėti sau. Nusprendė įkalbėti kitus toliau keliauti be jo, nes laukti, kol jis atsigaus, būtų buvę pavojinga. Norėjo būti paliktas ramiai numirti. Jelena kaip įmanydama įtikinėjo jį dar šiek tiek pasistengti, graudžiai verkė, karštai maldavo. Tačiau kad ir kaip prašė, senukas jau buvo palūžęs.
Dramatiška situacija niekam nebuvo maloni. Teko apsispręsti – pabėgėliai negalėjo nešti senuko. Bet negalėjo ir laukti. Tolumoje aidėjo karo gausmas. Šiaip ar taip, nebuvo kitos išeities: jie vėl leidosi į kelią, palikę senuką šaltų ir drėgnų uolų prieglobstyje.
Pabėgėliai patraukė toliau, toldami nuo vargšo senuko, bet staiga Jelena su kūdikiu grįžo prie jo, įbruko į rankas kūdikį, nepaprastai ryžtingai pažvelgė į akis ir pareiškė: „Tai tavo anūkas, nuo šiol tu būsi už jį atsakingas, jo gyvybė tavo rankose.“
Nurijo ašaras, apsigręžė ir apmirusia širdimi pasuko atgal norėdama pasivyti būrį. Tėvas šaukė, bet ji net neatsisuko, nenorėjo suteikti jam progos pagailėti savęs. Senasis tėvas su anūkėliu rankose atsistojo ir lėtai nužingsniavo įkandin pabėgėlių.

Ar visada žinome savo galimybių ribas? Kaip išnaudoji tai, kas Tave motyvuoja?