Pedro

futbolas

Būrelis aštuonerių-dešimties metų berniūkščių žaidė futbolą. Keletas tėvų įdėmiai stebėjo rungtynes, kol į aikštę įbėgo dar vienas vaikas. Keli berniukai piktai šūktelėjo jam dingti iš aikštės ir netrudykti. Mama ėmė jam šaukti: „Pedrai, ateik čia, netrukdyk žaisti..“

Pedras nusiminęs paliko aikštę ir atsisėdo kamputy, akylai stebimas savo motinos. Jis atidžiai žiūrėjo varžybas ir matė, kaip smagiai žaidžia vaikai. Buvo lygiosios – 2 : 2, rungtynės netrukus turėjo baigtis.

Pedras, neatlaikęs įtampos, vėl įsiveržė į aikštės vidurį. Motina vėl ėmė jam šaukti, kad paliktų aikštę, bet Pedras, nors ir atkakliai prašomas, jos neklausė. Kiti berniukai puolė jį įžeidinėti ir šaukti, kad pasitrauktų, kol suprato, kad Pedras – Dauno sindromą turintis vaikas.

Akimirką stojo tyla. Staiga vienas berniukas, Andresas pasakė: „ Leiskit jam pažaisti, tegu žaidžia už mūsų komandą..“ Visi be kalbų sutiko. Andresas buvo pats geriausias žaidėjas ir turėjo tarp draugų didelį autoritetą. Pedro motina jo paklausė, ar jis tikrai supranta, ką daro ir Andresas nedvejodamas atsakė „taip“.

Pedras ėmė nerangiai bėgioti po aikštę, ne itin sėkmingai vydamasis kamuolį, bet jo veidas švytėte švytėjo iš laimės. Mama su džiaugsmu ir jauduliu žiūrėjo, kaip jis, kaip ir kiekvienas vaikas, mėgaujasi tomis akimirkomis. Bėgo paskutinės rungtynių minutės ir tebebuvo lygosios –     2 : 2. Bet teisėjas netikėtai skyrė mušti baudinį Pedro komandai. Andresas pasidėjo kamuolį ir jau susiruošė  spirti. Tuo metu prie jo priėjo vartininkas ir kažką pašnabždėjo į ausį. Andresas grįžo prie kamuolio, bet užuot spyręs atsisuko į Pedrą ir paklausė: „Gal tu nori mušti..?“

Pedras ėmė šaukti ir šokinėti iš džiaugsmo. Jo motina negalėjo patikėti savo akimis. Sujaudinta iki širdies gelmių ji užsidengė rankomis veidą, slėpdama ašaras. Pedras nužingsniavo prie kamuolio ir kupinas didžiausių vilčių, spyrė, bet taip stipriai, kad atrodė jog neįmuš. Vartininkas pamatęs, kur link skrieja kamuolys, pasitraukė į priešingą pusę ir kamuolys įskriejo į vartus, taigi, įskaitytas įvartis persvėrė rezultatą 3 : 2.  Komandos draugai, džiūgaudami ėmė skanduoti Pedro vardą. Visi glėbesčiavo, Pedras tapo rungtynių didvyriu. Komandos draugai ir prie jų būrio prisidėję varžovų komandos berniukai nunešė jį ant pečių ten, kur stovėjo mama. Iškėlęs į viršų rankas ir žvelgdamas į dangų Pedras laimingas šaukė: „Įmušiau įvarti. Įmušiau įvarti. Mama, aš įmušiau įvartį ir mes laimėjom.“ Net Tutas nulėkė prie vaikų netasispyręs šiam visuotiniam džiūgavimui. Tikriausiai Pedro motinai šios stebuklingos akimirkos tapo nuostabiausia kartu su sūnumi išgyventa patirtimi.

Berniukų tėvai ir kiti žmonės, stebėję šį nuostabų reginį, stovėjo ir plojo didžiuodamiesi vaikais ir sujaudinti gerumo, supratingumo, meilės ir kilnumo.

Pedro motina priėjo prie Andreso, šio nepaprasto poelgio kaltininko. Moteris nepajėgė ištarti nė žodžio. Pro džiaugsmo ašaras ji tesugebėjo užsikirsdama iš visos širdies ištarti „ačiū“.