Jei šiandien būtų PASKUTINĖ DIENA ŠIAME PASAULYJE. Ar DARYTUM TĄ PATĮ, KĄ DABAR DARAI?

Viktorija – gydytoja, visą gyvenimą skyrusi darbui su onkologiniais ligoniais. Pasakysiu be jokios ironijos, ji – tikra motina Teresė. Viktorija, tradicinės medicinos šalininkė, stengėsi suprasti genetinio sutrikimo mechanizmą, po kurio atsiranda ir pradeda daugintis vėžinės ląstelės. Ji visada sakydavo: „Aš nesusirgsiu vėžiu, nes teisingai gyvenu.” Daugiametė patirtis leido suprasti, kad vėžiu suserga vaikai, jaučiantys didžiulį kaltės jausmą dėl to, kad gimė, ir žmonės, supratę, kad gyveno neteisingai.
Viktorija teigė, jog vėžys – tai organizmo perspėjimas, kuris, jei galėtų kalbėti, pasakytų: „SUSTOK! KAŽKĄ DARAI NE TAIP!”
Viktorija buvo vienturtė duktė. Jos motina niekada nebuvo ištekėjusi. Vaikystėje vaikai Viktoriją erzindavo, o ji nenumaldomai norėjo įrodyti sau ir kitiems, kad yra išskirtinė, kad turi teisę gyventi! Ir šią savo teisę nuo vaikystės Viktorija nusprendė atiduoti kitiems žmonėms. Tiems, kuriems tikrai jos reikės. Viktorija nusprendė tapti gydytoja. Gera gydytoja. Ir tapo. Įsteigė slaugos ligoninę. Pagimdė du vaikus. Mamą aplankydavo nedažnai. NEBUVO LAIKO. Gydytoja Viktorija nuolat buvo reikalinga ligoninėje žmonėms, kur dirbo ir dieną, ir naktį, kol… Kol jos mama susirgo vėžiu. Vėžys buvo vienintelė liga, apie kurią išsamiai sužinojo iš dukros onkologės. Vėžys buvo vienintelė liga, kuri galėjo mamą ir dukrą suartinti. Kuo labiau Viktorijos mama seno, tuo labiau jai reikėjo dukters dėmesio, tuo mažiau dukra mamai turėjo laiko – ligoninė augo, Viktorijai patiko darbas, ji BUVO LAIMINGA, jausdama, jog gali padėti žmonėms.
Viktorijos mama sirgo neilgai. Per kelis mėnesius tyliai užgeso, su šypsena veide… Juk užauginta stipri, protinga, visiems REIKALINGA dukra…